Prienų šilas (seniau dar vadintas Prienų giria) – miško masyvas, iš vakarų supantis Nemuno kilpas ir užimantis daugiau nei 7000 ha plotą. Šis miškas auga ant Nemuno suneštų smėlių, tad didžiąją dalį ploto užima pušynai, arba šilai, su gausia eglės priemaiša. Kaip ir šalimai esantis Punios šilas, Degsnės maumedynas, šis miškas pasižymi aukščiausiais Lietuvoje spygliuočiais medžiais – čia augo aukščiausia Lietuvoje paprastoji eglė (45 m aukščio), kuri 1995 m. nudžiūvo. Galima sakyti, kad jos atminimas įamžintas netoliese esančios autobusų stotelės pavadinime „Aukščiausia eglė”. Prienų šilas pakilęs aukščiau jūros lygio nei aplinkinės vietovės – tas ypač juntama atvykstant į šilą iš vakarų (Marijampolės) pusės. Nemaža dalis šilo patenka į Nemuno kilpų regioninį parką. Šiaurinėje Prienų šilo dalyje yra Rūdgirių pelkė, kuri nors ir nusausinta, yra tinkama atkurti. Tad čia įsteigtas telmologinis (pelkių) draustinis.
Miške teka keletas mažai žmogaus veiklos paliestų upelių: Revuona, Vadė, Drubengis. Yra keletas nedidelių pelkių, tiek aukštapelkių, tiek žemapelkių, taip pat ir tarpinio tipo pelkių. Vienoje iš pelkių yra trys nedideli ežerai. Iš miškų vyrauja pušynai, eglynai, drėgnesnėse vietose auga juodalksnynai. Yra keletas sodintų maumedynų plotų, kuriuose retkarčiais galima aptikti savaime išdygusių nedidelių maumedžių. Gausu mėlynių, bruknių, rudenį ir grybų (na, o pavasarį gausiai dygsta ir bobausiai).