Amalvo palios

Didžiausia Sūduvos pelkė – Amalvo palios – dar 20 a. viduryje buvo nepažeista ir unikali. Pelkyno plotas buvo apie 3400 ha, didelius plotus čia užėmė ir žemapelkės, ir aukštapelkės, kurios supo rytinėje dalyje esantį liekaninį Amalvo ežerą. Amalvo palios susiformavo šalia kito didžiulio pelkyno – Žuvinto palių, ir ties Daukšių kaimu jas skyrė tik kelių šimtų metrų pločio moreninis gūbrys. Po ledynmečio šių pelkių vietoje telkšoję didžiuliai, bet seklūs ežerai gana greitai užaugo ir supelkėjo.

Sovietmečio melioracijos vajus neaplenkė ir Amalvo palių – buvo nusausinta didžioji dalis pelkių, o ir tiesiogiai nenusausinta dalis vis tiek buvo smarkiai pažeista aplink vykusios melioracijos. Nusausintos pelkės buvo planuotos naudoti žemės ūkyje, tačiau gana nesėkmingai, tad dalis jų apleista. Per ežerą tekanti Šlavanta, arba Amalvė, ištiesinta, jos žiotys perkeltos į kitą Amalvo ežero vietą. Nusausintose durpynuose ne kartą kilo ilgai besitęsiantys gaisrai. Žodžiu – tipiškas nepavykęs „gamtos užkariavimo“ sovietinis projektas.

Tačiau yra ir gerų žinių. Pastaraisiais metais, Amalvo palias įtraukus į Žuvinto biosferos rezervatą, čia vykdomi pelkės vandens režimo atkūrimo, augalijos šalinimo darbai padės bent iš dalies sugrąžinti buvusią pelkę.

Pelkėje yra pažintinis takas, tačiau po pelkę braidyti patogiausia iš šiaurinės pusės, nuo Igliškėlių. Mat pietinėje pusėje yra daugybė sausinimo griovių, pastojančių kelią.

Net ir tokioje smarkiai pažeistoje pelkėje vis dar gyvena retos paukščių rūšys: tetervinas, švygžda, griežlė, mėlyngurklė, daugybė sparnuočių apsistoja migracijų metu. Pelkėje sutinkamos ir gyvatės angys, veši spanguolynai.