Ko gero, žinomiausia Lietuvoje Labanoro giria – antras pagal plotą miško masyvas šalyje. Tai vaizdingiausias, įvairiausius kraštovaizdžius turintis miškas: šimtai ežerų, upės ir upeliai, pelkės, ir žinoma, visur ošiantys pušynai.
Einant Labanoro giria, stebina visuomet besikeičianti aplinka: keli šimtai metrų sauso miško, tuojau pat pelkė, ežerą, upė ar upelis, ir vėl sausas miškas. Girioje taip pat nemažai kaimų, daugelis iš jų senoviniai, bebaigią sunykti, tiesa pastaruoju metu jų gyvybę palaiko vasarnamiais tampančios senosios sodybos. Tai, kad girią raižo ežerai, upės ir pelkės, sudaro įspūdį, kad ji dar didesnė – neįmanoma praeiti per Labanoro girią tiesia linija, čia kelia visuomet pastoja kliūtys. Nors daug gyvenviečių, giria yra viena rečiausiai gyvenamų vietų Lietuvoje – dauguma kaimelių nykstantys ar jau išnykę, likę tik vasarnamiai.
Girios reputacija šalyje ir tai, kad joje daugybė nedidelių kaimelių, lėmė, kad čia daugiau atostogoms naudojamų sodybų nei gyvenamųjų, tarp jų nemažai ir nelegalių. Ypač vasarą čia knibžda poilsiautojų – Labanoro giria yra garsi kaip nuostabios gamtos etalonas Lietuvoje. Viena vertus, smagu, kad giria nori pasidžiaugti daugelis, juk gamta yra visų, kita vertus, turtinga, tačiau trapi girios gamta jaučia vis didesnį spaudimą iš įvairių interesų pusių – tiek rekreacija, tiek ūkine prasme (miškų ūkis). Tai, kokia svarbi Labanoro giria lietuvių sąmonėje, rodo ir dažnai kylantis susirūpinimas dėl pernelyg intensyvių miško kirtimų čia. Didesnę dalį šios girios saugo Labanoro regioninis parkas ir jame dirbantys pasišventę gamtininkai.
