Žuvintas yra seniausias rezervatas Lietuvoje, dar 1937 metais įkurtas legendinio gamtininko Tado Ivanausko iniciatyva. Tai bene labiausiai nuo įkūrimo pasikeitusi saugoma teritorija, puikiai įrodanti, jog gamtoje viskas nuolat keičiasi, ir dažniausiai keičiasi neprognozuojamai, arba ne taip, kaip žmogus norėtų.
Žuvintas – tai prarastoji paukščių karalystė, pelkėtas ežeras, su gausybe plaukiojančių salų salelių. Ežeras apsuptas didžiulių pelkynų, vadinamų Žuvinto paliomis. Tai didžiausia pelkė Lietuvoje. Žuvintas – tai merdintis ežeras, kuriame vanduo pamažu užleidžia vietą pelkei. Žuvintas – tai ilgiausią ir įdomiausią gamtosaugos istoriją turinti vietovė Lietuvoje. Čia dirbo žymiausi Lietuvos gamtininkai, apie Žuvintą prirašytą daugybė knygų, straipsnių. Iki palyginti nesenų laikų tai buvo žymiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Šiuo metu tai vienintelis biosferos rezervatas šalyje. Biosferos rezervatai – tai …
Tado Ivanausko rezervatas
Žuvinto ežerą ir jo paukščių gausybę Tarpukario Nepriklausomybės pradžioje atradęs profesorius Ivanauskas buvo sužavėtas. Išties, tuo metu ežere ir aplinkiniuose pelkynuose buvo tikra paukščių karalystė. Čia gyveno daugybė paukščių rūšių, kurios kitur jau buvo retos. Būtent čia pradėjo kurtis gulbės nebylės (jos buvo seniai išnykusios Lietuvoje), iš čia jos paplito po visą Lietuvą, ir dabar tai jau įprastas mūsų paukštis.
Jam iškart kilo mintis, jog ežeras būtų puiku vieta rezervatui. Nors šį sumanymą įgyvendinti pavyko tik 1937 metais, Žuvintas visu Tarpukario laikotarpiu buvo svarbi mokslinių ekspedicijų vieta, čia praktikas atlikdavo vienintelio tuometėje Lietuvoje universiteto studentai.
Įkūrus rezervatą, jį saugoti buvo paskirtas Teofilis Zubavičius, savamokslis gamtininkas iš Pasvalio krašto, vienas iš daugybės Tado Ivanausko išugdytų gamtos mylėtojų tuometėje Lietuvoje. T. Zubavičiaus atsidavimas, pasiaukojimas saugant ir tiriant pirmąjį Lietuvos rezervatą verti atskiro ir labai ilgo pasakojimo. Vos iš armijos atvykęs jaunuolis savo kailiu pajuto vietinių gyventojų priešiškumą bet kokiems draudimams prie jų esančiame Žuvinte. Gamtos apsauga tuometėje provincijoje buvo negirdėtas ir visiškai nelauktas, neprašytas dalykas. Kiaušiniauti, medžioti, žvejoti, šienauti, ganyti nuo seno įpratę gyventojai, švelniai tariant, nepuolė atsisakyti savo gyvenimo būdo dėl iš nežinia kur nuleisto rezervato. Praėjo ilgi dešimtmečiai, ir vietiniai gyventojai priprato prie rezervato taisyklių, tačiau nesutarimų neišvengiama iki šiol, ką jau kalbėti apie nuolat reiškiamą nepasitenkinimą rezervato tvarka, jo darbuotojais.
Žuvinto dabartis
Nors Žuvinto rezervato tikslas buvo išsaugoti turtingą šio ežero ir jo apylinkių gyvūniją, ypač paukščius, per keletą dešimtmečių šis tikslas, deja nebuvo pasiektas. Paukščių gausa ir įvairovė smarkiai sumažėjo, ir kadaise Žuvintui tekusią paukščių rojaus, karalystės garbę jau senokai perėmusi Nemuno delta. To priežastys įvairios ir, matyt, ne iki galo suprastos. Įtakos turėjo ir dėl rezervato statuso sustojusi ekstensyvi ūkinė veikla ežere ir jo pakrantėse, ir sovietmečiu vykdyta didžiulio masto melioracija aplink rezervatą, tarša, intesyvus tręšimas aplinkiniuose laukuose, ir natūralus ežero apaugimas. Trumpai tariant, Žuvinto ežeras merdi, jis virsta pelke. Ir nors pastarųjų metų gamtotvarkos darbai siekia sulėtinti šį procesą, vargu ar kada nors Žuvintas susigrąžins paukščių karalystės vardą.