Apsuptas beribių Suvalkijos dirbamų laukų, Vilkaviškio rajone, į pietus nuo Virbalio, plyti nedidelis miškas skambiu pavadinimu Virbalgiris. Nedidelis, tačiau labai vertingas, dar pokario metais visas miško plotas paskelbtas draustiniu (Virbalgirio botaninis-zoologinis draustinis), mat tai yra didžiausias Lietuvoje liepynas.
Pats miškas siaura juota ištysęs vakarų-rytų kryptimi, o per jį teka Paviržupė ir dar keletas mažesnių upelių. Miške yra kelios nedidelės užpelkėjusios žemumos, šiauriniame pakraštyje į mišką įsiterpia jaukios pievos, labai pagyvinančios šį vertingą mišką. Virbalgiryje beveik neauga spygliuočiai medžiai – čia karaliauja lapuočiai: liepos, skroblai, yra ir ąžuolų. Miškas labai šviesus, erdvus, ypač kuomet medžiai numeta lapus.
Virbalgirio miške gausu smulkių žvėrių: kiškių, lapių, stirnų, barsukų, įvairių paukščių giesmininkų, genių. Taip pat auga nemažai rūšių retų augalų. Gražiausia miške ankstyvą pavasarį, kuomet žydi pirmieji pavasario žiedai – žibutės, plukės, žalčialunkiai, o aplinkui gieda nesuskaičiuojama gausybė paukšių.
Miško šiaurinėje dalyje, Paviržupės dešiniajame krante yra Virbalgirio piliakalnis.
Virbalgirį geriausia pasiekti vaidzingomis vietomis einančiu keliu Virbalis-Vištytis. Tik įvažiavus šiuo keliu į mišką nuo Virbalio pusės, kairėje pusėje yra aikštelė.